admin

„Jūs esate žiauri“, – šluostydama ašaras ir juokdamasi vienu metu sako man klientė. Su vidine šypsena žiūriu jai į akis, nes žinau, kad ne aš esu žiauri, o tiesa, kurią ji pajautė ir suvokė. Suprantu, kad prieš save matau drąsią moterį, degančią nekantrumu išsivaduoti iš iliuzijų pasaulio, ir jai tai pavyksta. Kitos klientės reaguoja santūriau –

Kas su mumis vyksta dabar, priklauso nuo mūsų reakcijos, o reaguojame taip, kaip kažkada praeityje. Praeitis daro įtaką dabarčiai. Nesvarbu, kad dabar sąmoningas protas kviečia mus į situacijas reaguoti kitaip, išmintingiau, kad nekeltume įtampos nei sau, nei kitiems. Kita proto dalis nepastebimai kontroliuoja mūsų elgesį iš pasąmonės gelmių ir ne taip, kaip norėtume. Tad susidaro

„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“. Veikiausiai pamename šį klausimą iš pasakos, kuriame tarsi užkoduotas kiekvieno žmogaus nuolatinis noras gerai jaustis ir būti laimingam matant savo atspindį veidrodyje. Mūsų kasdienybę tikriausiai sunku įsivaizduoti be veidrodžio. Į jį vis žvilgčiojame norėdami pamatyti, kaip atrodome, ar viskas gerai su mūsų išore, išvaizda. Vieniems jis tarsi geriausias draugas

Visi turime komforto zoną. Jos dydį ir ribas nubrėžia mūsų įsitikinimai bei nuostatos, taip atsiranda iliuzinis saugumo jausmas. Dažnai žmogus vengia žengti nors žingsnį už nusistatytų saugumo ribų ir save tarsi įkalina susikurtame pasaulyje. Kuo griežtesni įsitikinimai, tuo griežtesnės kalėjimo sąlygos. Tikriausiai esate girdėję sėkmės ir nesėkmės istorijų, kartais netgi paraginimų kuo greičiau eiti iš

Žmogus susikuria gražų gyvenimo burbulą ir įsivaizduoja, jog dabar yra saugus ir laimingas. Jis turi darbą, šeimą, pinigų, yra sveikas, – ko gi daugiau bereikia? Tačiau ateina laikas, kai visiškai netikėtai pradeda kilti nepasitenkinimas gyvenimu tarsi banginis iš gelmių. Žmogus ima skųstis rutina, atšalusiais santykiais, nuolatiniais konfliktais, pašlijusia sveikata, atsibodusiu darbu, mažu atlyginimu, vidiniu nerimu

Žmogus tarsi gležnas daigelis gimsta silpnas ir bejėgis, be aplinkinių rūpesčio ir pagalbos neturintis jokių šansų išgyventi. Štai kodėl kiekvienam iš mūsų yra pažįstamas menkavertiškumo jausmas. Juk mus supo stipresni ir pranašesni už mus, kasdien mus mokę įvairiausių dalykų: valgyti, vaikščioti, apsirengti, kalbėti, bendrauti, tiesiog gyventi gyvenimą. Nepaisant to, būdami vaikai savo silpnumą priėmėme lengvai.

Šia tema noriu papasakoti vienos moters istoriją. Ji visuomet jautė pavydą žmonėms, kurie galėjo laisvai ir daug kalbėti, kurie gebėjo emocingai diskutuoti bet kokia tema, kurie nedvejodami akimirksniu rasdavo žodžius, demonstruojančius jų iškalbą. Šie žodžio virtuozai niekada nepritrūkdavo sparnuotų frazių, jiems nekėlė baimės net keisčiausios idėjos, kurias reikia pasakyti garsiai. Tačiau moteriai buvo kitaip –

Yra žmonių, kurie netgi nugyvenę pusę gyvenimo tebejaučia nuoskaudas tėvams, jie pyksta, kaltina ir vis nori keisti jų elgesį. Mes, lyg sportininkai, savo asmeninę trasą gauname su pirmu įkvėpimu – tai mūsų gyvenimo starto pradžia, o finišą pasiekiame, kai išleidžiame paskutinį  atodūsį. Gyvenimo trasa Dažnai susimąstau, jog ši trasa, kad ir kokia būtų ilga, visgi