Kai komforto zonoje tampa nekomfortiška

Visi turime komforto zoną. Jos dydį ir ribas nubrėžia mūsų įsitikinimai bei nuostatos, taip atsiranda iliuzinis saugumo jausmas. Dažnai žmogus vengia žengti nors žingsnį už nusistatytų saugumo ribų ir save tarsi įkalina susikurtame pasaulyje. Kuo griežtesni įsitikinimai, tuo griežtesnės kalėjimo sąlygos.

Tikriausiai esate girdėję sėkmės ir nesėkmės istorijų, kartais netgi paraginimų kuo greičiau eiti iš savo komforto zonos (dažniausiai ji jau būna visai nekomfortiška), viską palikti ir drąsiai žengti į nepažįstamą terpę – atseit tik taip save auginsi ir tobulinsi. Sutinku, sudėtingos situacijos augina, bet kokia kaina? Panašu, kad teks patirti stresą, save laužyti, galbūt netgi pavartoti prieš save prievartą (kai darai tai, ko labai nenori, pavyzdžiui, eini į sporto klubą dėl įvaizdžio, susituoki dėl išskaičiavimo, dirbi nemėgstamą darbą dėl didesnių pinigų). Kur tuomet meilė sau? Ar taip galima rasti komfortą? Ne visuomet drąsus, neapgalvotas komforto ieškojimas baigiasi jo atradimu.

Pasiruoškite tinkamai

Tokį požiūrį vertinu labai atsargiai. Pasinaudosiu ta pačia kalėjimo metafora. Drastiškas išėjimas iš komforto zonos man primena bandymą pabėgti iš susikurto kalėjimo. Nubraižyti pabėgimo planą ir jį įvykdyti kartais būna lengviau nei paskui gyventi laisvėje. O ką daryti, jeigu Tavęs laisvėje niekas nelaukia ir ten Tau nebus jokios pagalbos? Ar užteks jėgų, susidūrus su naujais sunkumais, juos įveikti? Kuo ilgiau žmogus gyvena įkalintas savo ribotų įsitikinimų, tuo sunkiau jam bus juos perlipti ir priimti tai, ką ras už jų.

Tikėtina, kad žmogus, atsidūręs už komforto ribų, patirs įvairių sunkumų. Todėl ruošdamasis didžiajam pabėgimo planui turi įsivertinti savo psichologinį atsparumą, susidedantį iš fizinių, emocinių, proto ir dvasinių resursų.

Siūlyčiau padaryti resursų inventorizaciją prieš paliekant komforto zoną:

Fiziniai resursai.

Negali žinoti, koks laukia gyvenimas už kalėjimo sienų. Gal teks dirbti daug ir sunkiai, gal slapstytis ir laikytis bėgimo režimo, gal liks mažai laiko poilsiui, gal netgi teks pamiršti kuriam laikui pilnavertę mitybą. Tik įsivertinus savo sveikatą, amžių, ištvermę, gebėjimą atpažinti kūno poreikius lengviau bus galima nusistatyti fizinį režimą. Aktyvumas, optimizmas, geras apetitas, fizinis krūvis padės sustiprinti fizinius resursus.

Emociniai resursai.

Niekas negarantuoja, jog peržengus saugumo ribas nebus atstūmimo, nepriėmimo, kritikos, pažeminimo. Kitų nemalonių reakcijų kaip į pabėgėlį, svetimą ar neatpažįstamą objektą. Todėl tik įvertinus gebėjimą išjausti, įsisąmoninti, suprasti, įsigilinti ir atitinkamai reaguoti atsiskleis emocinis stabilumas. Gebėjimas priimti ir išbūti su neigiamomis emocijomis arba su jomis susitvarkyti.

Proto resursai.

Išėjimas iš komforto zonos – tai ne poilsis ir sanatorija. Įtemptas protas, mąstymas, analizavimas, naujų dalykų mokymasis, strategijų ir planų kūrimas, minčių suvokimas, greitas reagavimas ir dar daugiau proto savybių gali prireikti veikiant stipriausiu darbiniu režimu. Profesijos keitimas arba esamų profesinių įgūdžių tobulinimas ir kiti uždaviniai, keliami mūsų protui, pareikalaus „pilkųjų ląstelių“ darbo, kaip sakytų Erkiulis Puaro.

Dvasiniai resursai.

Netgi turėdamas visus anksčiau išvardytus resursus pačios aukščiausios kokybės, visgi be dvasingumo žmogus yra pasmerktas ieškoti savo tikrosios komforto zonos ir nerasti. Tai bene svarbiausia užduotis rengiantis pabėgimui – išsigryninti savo vertybes ir įsitikinimus. Tiktai suvokus savo veiksmų ir tikslų nešamą naudą, kuriant geresnę aplinką gyventi sau, šalia esantiems žmonėms, visuomenei ar netgi pasauliui, galima išlaisvinti iš abejonių, blaškymosi ir atverti širdį ramybei, draugystei bei meilei.

Sąmoningumas išgelbės

Sąmoningas žmogus, įvertinęs savo resursus, suvoks, kad jam nereikia niekur bėgti, jis nebesijaučia, tarsi būtų įkalintas savųjų įsitikinimų, o savo komforto zoną gali plėsti saugiai, sąmoningai papildydamas gyvenimą naujomis patirtimis. Jis aiškiai pamato, kad ši, taip visų trokštama, zona yra ne kur kitur, o jo paties viduje ir tiktai nuo jo paties priklauso, kaip joje jaučiasi – tarsi kalinys, griežtas prižiūrėtojas, bėglys ar laisvas žmogus.

Būtent psichologinis atsparumas padeda augti ir susitvarkyti su bet kokia nekomfortiška jausena komforto zonoje. Štai kodėl verta nuolatos ne tik stiprinti esamus resursus, bet ir papildyti naujais, o psichologinis ir fizinis atsparumas gali apsaugoti nuo gilių krizių, sunkių išgyvenimų ir dugno pajautimo. Taigi plėsti savo komforto ribas, augti ir tobulėti galima saugiai bei sąmoningai.

Kviečiu paieškoti savo vidinių resursų ir būdų, kaip juos stiprinti PSICHOLOGINIO PORTRETO konsultacijos metu. Jeigu Tau tai svarbu, parašyk man.