Tiesa gali būti žiauri

„Jūs esate žiauri“, – šluostydama ašaras ir juokdamasi vienu metu sako man klientė. Su vidine šypsena žiūriu jai į akis, nes žinau, kad ne aš esu žiauri, o tiesa, kurią ji pajautė ir suvokė. Suprantu, kad prieš save matau drąsią moterį, degančią nekantrumu išsivaduoti iš iliuzijų pasaulio, ir jai tai pavyksta. Kitos klientės reaguoja santūriau – „jūs viską apvertėte aukštyn kojomis“, „išvertėte į kitą pusę“ (kalba apie sugriautus įsitikinimus, pasikeitusį požiūrį), o vėliau dėkoja už vykstančius „stebuklus“.

Sutinku, kad pamatyti ar suvokti tiesą, kuri negailestingai išsklaido turėtas iliuzijas, gana žiauru. Klientė pasijaučia tarsi nuoga prieš save pačią ir mane. Tačiau manęs tai nestebina, aš tokių nuogų mačiau jau ne vieną. Ir tai, prisipažįstu, vienas gražiausių vaizdų: nustebęs žvilgsnis, ašaros ir juokas viename, atsipalaidavimas ir šypsena.

Iliuzijų pasaulis

Saugiame iliuzijų pasaulyje su vidiniu melu mes išmokstame gyventi, prisitaikyti, o melą pateisiname deklaruodami kaip tiesą, kuria ir kitus bandome įtikinti. Taip elgiamės dėl išgyvenimo instinkto, vengdami bet kokios grėsmės sau, tikėdami iliuzija, jog taip jos išvengsime. Tačiau grėsmė mums kvėpuos į nugarą nuolatos, jeigu pasirinksime gyventi vidiniame mele, nes garantuotai atsiras žmonių, kurie mums stengsis atskleisti tiesą. Tie, kurie nepatiki mūsų melu, „bado“ mums į skaudžias vietas savo elgesiu ir žodžiais. Suprantama, tie žmonės mums nepatinka, kelia pyktį ir nervina.

Tai gali būti mokytoja, pastebėjusi, kad Jūsų vaiko elgesys agresyvus, galbūt dėl problemų namuose? „Ne, ne, ne, pas mus viskas gerai, tai mokykloje netvarka.“ Arba draugė, atsargiai užsimenanti, jog Tavo vyrą matė su kita moterimi. „Kaip ji gali skleisti tokias kalbas? Greičiausiai iš pavydo. Kokia ji man draugė!“ O gal vaikas negailestingai išrėžia, kad jo nemylite, bet ir jis Jūsų nekenčia. „Aš viską jam atidaviau, visas jo užgaidas pildau, o jis, nedėkingasis, nevertina mano pasiaukojimo ir meilės.“ Darbdavys vis priekaištauja dėl to, kaip atlieku pavestus darbus. „Jam visada negerai… Jis nepakenčiamo charakterio! Manęs jis tiesiog nemėgsta.“ Nors tokios situacijos kasdienės, bet būtent jos kelia grėsmę saugumui, meilei, pripažinimui ir didina vidinę įtampą. Iš kitos pusės, tai labai svarbūs žmonės, kurie ne tik sklaido melą, bet ir rodo mūsų vidinių konfliktų temas.

Evoliucijos kelias

Dažnai pagalvoju, jeigu žmogus turėtų drąsos ir išminties pasižiūrėti atidžiau ir giliau į konfliktines situacijas, jam pavyktų save suvokti kaip viso to kūrėją. Tuomet jis, pasitelkęs vidinius išteklius, kaip kūrėjas gali keisti scenarijų. Tiesoje slypi visa jėga, kūrybiškumas ir energija.

Ir dar. Klaidinga manyti, kad išsprendus vieną ar kelis gyvenimo uždavinius viskas stos į vietas ir gyvenimas bus gražus iki mirties. Galbūt kuriam laikui bus gera ir ramu gyventi. Bet gyvenimo tėkmė atneša naujus žmones, naujas situacijas, kuriose vėl susiduriama su savo kitomis nepažintomis ar nepriimtomis esybės dalimis. Ir vėl tęsiamas savęs pažinimo procesas, kuris neišvengiamai keičia sąmonės lygmenis. Toks žmogaus evoliucijos kelias. 

Reikia drąsos savęs pažinimui

Suprantu, kodėl daugelis renkasi melo ir kančios kelią, arba iliuzijų pasaulį, – tiesą pakelti gali tik stiprus ir emociškai pasirengęs žmogus ar tas, kuris yra gilioje „duobėje“ ir nebeturi  jau ko prarasti.

Eidama per šias patirtis kartu su klientėmis, aš taip pat pamačiau tiesą, svarbią man kaip psichologijos konsultantei, kuri mane išlaisvino. Jau išsisklaidė mano idealioji vizija, kurią dabar vadinu tiesiog iliuzija, kad galiu padėti kiekvienam, kuris kreipiasi. Dabar nebeprisiimu atsakomybės, jeigu žmogus neišsprendžia savo uždavinio ar neranda atsakymo į savąjį klausimą. Jeigu neranda atsakymo, vadinasi blogai ieško, jeigu neišsprendžia problemos, greičiausiai yra antrinė nauda.

Jau kuris laikas labai aiškiai suvokiu, kad „kiekvienam savas laikas“ – kiekvienas renkasi, ar nori gyventi iliuzijų pasaulyje, ar nenori. Lygiai taip pat kiekvienas turi teisę matuotis ir nustatyti savo kančios ribas.

Realybės vaizdas dažniausiai skausmingas, bet iš patirties žinome, kad pats skausmas nėra pavojingas gyvybei, jį reikia išgyventi, tik po to jis išnyksta.

Kviečiu PSICHOLOGINIO PORTRETO konsultacijai, patyrinėsime sąmonės ir pasąmonės konfliktą ir kaip į tai reaguoja Jūsų kūnas.