Pasąmonės galia
Kas su mumis vyksta dabar, priklauso nuo mūsų reakcijos, o reaguojame taip, kaip kažkada praeityje. Praeitis daro įtaką dabarčiai. Nesvarbu, kad dabar sąmoningas protas kviečia mus į situacijas reaguoti kitaip, išmintingiau, kad nekeltume įtampos nei sau, nei kitiems. Kita proto dalis nepastebimai kontroliuoja mūsų elgesį iš pasąmonės gelmių ir ne taip, kaip norėtume. Tad susidaro vidinis sąmonės ir pasąmonės konfliktas.
Kūno atmintis
Ne tik protas mena viską, ką teko patirti. Mūsų kūnas taip pat prisimena kiekvieną įtampos akimirką, stipriai išgyventą jausmą ar patirto smurto skausmą. Kūnas kaupia tiek įtampą, tiek išgyvenimus, laiko juos savyje, tarsi nebereikalingus daiktus, sugrūstus į palėpę. Būtent dėl šio turto pastangos gyventi kitaip dažnai nueina perniek, neįvyksta tai, ko norėtųsi, kad būtų geriau, sočiau, ramiau, laimingiau, kaip ir perpildytoje palėpėje neįmanoma laisvai judėti ir kvėpuoti, lengvai ką nors rasti, greitai viską sutvarkyti. Nepavykę mūsų užmojai, sugriuvę optimistiniai planai, nepasitvirtinęs siekis tapti geresniam – visa tai tik parodo, kaip stipriai veikia iš pasąmonės kylančio proto ir viską menančio kūno duetas, kuris impulsyviai reaguoja į situacijas bei gyvenimo įvykius. Vis taip pat kaip kažkada buvo išmokta, o ne taip, kaip dabar mes norėtume. Ir viską gadina…
Kuo mažiau mūsų proto ir kūno atmintis sukaupusi skaudžių patirčių, tuo mažiau patiriame skaudžių išgyvenimų būdami jau suaugę. Jeigu vaikystėje buvo daug meilės, juoko, nuoširdumo, tai ir suaugus bus viso to pakankamai. Tačiau, deja, gali būti ir atvirkščiai.
Kūnas kaupia patirtis
Gaila, bet iš slogių jausmų, sukeltų kritiškų žodžių, nusivylimo, pažeminimo, patyčių, smurto, nėra išaugama kaip iš vaikiškų drabužėlių ir nėra išmokstama liautis juos jausti. Žmogus auga kartu su jais ir visai nesvarbu, kad suaugęs išeina iš aplinko, kurioje augo, bet tuos jausmus atsineša į savo naują savarankišką gyvenimą. Jie niekus nedingsta ir nuolat reikalauja dėmesio, juos reikia „maitinti“, todėl žmogus nesąmoningai prisitraukia į savo gyvenimą situacijas (smurtą, patyčias, išdavystes, nepagarbą), kurios patvirtina tų jausmų reikšmingumą.
Pavyzdžiui, mergina augo su mama, kuri jos niekada negirdavo, o nuolatos kritikuodavo. Merginą beveik visąlaik buvo persmelkęs „žioplės“ (ji pati taip sako) pojūtis: ji nieko nemoka padaryti gerai, o susijaudinusi dažnai pargriūna, „susipina kojos“. Jos sutuoktinis yra labai puikus, daug pasiekęs karjeroje, ją mylintis, tačiau šalia jo ji jaučiasi „žiopla“. Ji „maitina“ žemos savivertės jausmą, gyvendama su žmogumi, kuris yra už ją pranašesnis, o kūnas labai dažnai patiria smulkias traumas dėl jos tariamo „žioplumo“.
Kita moteris buvo gavusi nemažai beržinės košės nuo tėvo ir pyko ant mamos, kad jos negynė. Tačiau šiandien ji negeba pasipriešinti vyrui, kuris naudoja psichologinį smurtą prieš jų sūnų, o bejėgystės jausmas, iš vaikystės atkeliavęs iki pat brandos, kaip legalų pasiteisinimą dėl silpnumo siunčia jai anemiją (kraujo ligą).
Kūno ir sielos draugystė
Kūnas ir siela, kaip du geriausi draugai, vienas kitą supranta ir papildo, sužaloja ir pagydo. Tiesiausias kelias į išsilaisvinimą nuo nepageidaujamų reakcijų ir nemalonių jausmų yra sugrįžti į tas situacijas ir iš naujo išgyventi tuos jausmus, panirti į tą skausmą, išjausti ir paleisti. Po tokios patirties protas atsipalaiduoja, o įtampa per kūno pojūčius išsisklaido ir išsilaisvina palikdama lengvumo pojūtį. Nuo to momento nei prisiminimai, nei besikartojančios panašios situacijos nebebus tokios skaudžios, todėl ir reakcija bus pasikeitusi.
Kviečiu PSICHOLOGINIO PORTRETO konsultacijai, patyrinėsime sąmonės ir pasąmonės konfliktą ir kaip į tai reaguoja Jūsų kūnas.
