„Jūs esate žiauri“, – šluostydama ašaras ir juokdamasi vienu metu sako man klientė. Su vidine šypsena žiūriu jai į akis, nes žinau, kad ne aš esu žiauri, o tiesa, kurią ji pajautė ir suvokė. Suprantu, kad

Kas su mumis vyksta dabar, priklauso nuo mūsų reakcijos, o reaguojame taip, kaip kažkada praeityje. Praeitis daro įtaką dabarčiai. Nesvarbu, kad dabar sąmoningas protas kviečia mus į situacijas reaguoti kitaip, išmintingiau, kad nekeltume įtampos nei

„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“. Veikiausiai pamename šį klausimą iš pasakos, kuriame tarsi užkoduotas kiekvieno žmogaus nuolatinis noras gerai jaustis ir būti laimingam matant savo atspindį veidrodyje. Mūsų kasdienybę tikriausiai sunku įsivaizduoti be veidrodžio.

Visi turime komforto zoną. Jos dydį ir ribas nubrėžia mūsų įsitikinimai bei nuostatos, taip atsiranda iliuzinis saugumo jausmas. Dažnai žmogus vengia žengti nors žingsnį už nusistatytų saugumo ribų ir save tarsi įkalina susikurtame pasaulyje. Kuo

Žmogus susikuria gražų gyvenimo burbulą ir įsivaizduoja, jog dabar yra saugus ir laimingas. Jis turi darbą, šeimą, pinigų, yra sveikas, – ko gi daugiau bereikia? Tačiau ateina laikas, kai visiškai netikėtai pradeda kilti nepasitenkinimas gyvenimu

Žmogus tarsi gležnas daigelis gimsta silpnas ir bejėgis, be aplinkinių rūpesčio ir pagalbos neturintis jokių šansų išgyventi. Štai kodėl kiekvienam iš mūsų yra pažįstamas menkavertiškumo jausmas. Juk mus supo stipresni ir pranašesni už mus, kasdien