Ar saugumas pokyčiams draugas?

Žmogus susikuria gražų gyvenimo burbulą ir įsivaizduoja, jog dabar yra saugus ir laimingas. Jis turi darbą, šeimą, pinigų, yra sveikas, – ko gi daugiau bereikia? Tačiau ateina laikas, kai visiškai netikėtai pradeda kilti nepasitenkinimas gyvenimu tarsi banginis iš gelmių. Žmogus ima skųstis rutina, atšalusiais santykiais, nuolatiniais konfliktais, pašlijusia sveikata, atsibodusiu darbu, mažu atlyginimu, vidiniu nerimu ir slogia nuotaika. Ištikimasis patarėjas, kurį pavadinsiu Saugumo jausmu, reaguodamas į iškilusią grėsmę, skuba slopinti pasipriešinimą ir ima kuždėti: „Dėl ko esi nepatenkintas, juk kiti ir tiek neturi?“, „Kur tu rasi geriau, o jei taip ir toliau, liksi prie suskilusios geldos“, „Žiūrėk, kad nebūtų nuo vilko ant meškos“, „Ar nereikės vėliau lieti gailių ašarų?“.

Saugumo gudrybės

Saugumas maištingas mintis, atgijusias svajones, sielos troškimą išsilaisvinti maskuoja kai kada linksmybėmis ir vakarėliais, kai kada atostogomis ir skolintais pinigais, o kai kada bejausme prabanga ir melagingais santykiais. Visaip jis stengiasi sukurti laimingo gyvenimo iliuziją, kad tik būtų saugu, o Pokyčių poreikis nusloptų.

Kad ir kaip Saugumas žmogų apgaudinėtų, Pokyčiai nekantrauja, jie vis sukasi mintyse ir bando įsiveržti į žmogaus sąmonę. Nelengva užduotis – pergudrauti Saugumą, užduodantį daug kompromituojančių klausimų: „Kas bus, jeigu nepasiseks?“, „Ką žmonės pasakys?“, „Kaip jausis artimieji, kokia bus jų reakcija?“, „Ar turi pakankamai įgūdžių?“, „Ką teks paaukoti?“.

Pokyčių vilionės

Ką gali atsakyti Pokyčiai? Jie tik trukteli pečiais, nes nežino, kaip bus, ir neduoda jokių sėkmės garantijų. Pokyčiai tėra galimybė pabandyti, tai šansas, galbūt kiek ir rizikingas. Pokyčiai gali išlaisvinti žmogų iš Saugumo gniaužtų ir palydėti link naujų horizontų, svajonių, savirealizacijos, geresnio gyvenimo.

Besikeičiantis gyvenimas turi daug privalumų, jis teikia tai, kas nauja ir dar nepažinta: patirtis, atradimus, uždavinius, įgūdžius, žmones, resursus ir pan. Naujos patirtys pažadins tai, kas yra žmogui labai svarbu: asmenybės augimą, tobulėjimą, išsilaisvinimą, sąmonės plėtimą. Visgi nėra garantijos, jog Pokyčių rezultatas bus toks, kokio žmogus ir tikėjosi, tačiau tai nereiškia, kad blogesnis.

Pokyčiai iš tiesų turi savo gan nemažą kainą, kuri susidaro iš pastangų, įtampos, nerimo, baimės. Todėl svarbiausia žmogui apsispręsti – sutikti su tuo ar ne. Ką gi daryti? Ar leistis su Pokyčiais į nežinomas lankas, ar likti Saugumo globoje? Paskutinį žodį čia tars laisvas Pasirinkimas, nes abu poreikiai yra svarbūs ir turi būti patenkinti. Svarbiausia, kad pasirinkimas būtų įsisąmonintas ir suprastas.

Nereikia kraštutinumų

Aš pati rinkdamasi dažniausiai linkstu prie pusiausvyros, nes puikiai suprantu, kokius pavojus kelia kraštutinumai. Todėl jų vengiu, kaip ir radikalių pokyčių. Tikrai galima paieškoti saugių Pokyčių sprendimų. Tarkim, labai blogai klostosi santykiai, sunku išbūti ir nėra jokių galimybių iš jų ištrūkti. Radikalus Pokytis būtų staiga nutraukti ryšius ir išeiti (greičiausiai į niekur), tuomet Saugumas skambina visais pavojaus varpais, atsiranda baimė, įtampa, stresas. Pusiausvyra siūlo keisti įprastą elgesį ir reakcijas bendraujant. Nauju elgesiu bus patenkintas Pokytis, o Saugumas nurims neįžvelgdamas didelės grėsmės. Taip pamažu einama į naują gyvenimo režimą.

Verta paminėti, jog mūsų Saugumo jausmo stiprumas ar griežtumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek saugūs mes jautėmės vaikystėje. Kuo mažiau saugumo buvo vaikystėje, tuo stipriau šis jausmas reiškiasi dabar, kai esame suaugę. Jeigu jautiesi nesaugus dėl savo santykių su kitais žmonėmis, greičiausiai vaikystėje trūko emocinio ryšio su tėvais, todėl gali būti įtarus ir nepasitikintis, nors pagrindo tam ir nėra. Jeigu vaikystėje patyrėme nepriteklių ir materialių dalykų trūkumą, tai nepriklausomai nuo sukurtos materialinės gerovės galime jaustis nesaugūs, nesąmoningai siekti uždirbti vis daugiau ir daugiau, bet vis nepatenkinti Saugumo poreikio.

Žodžiu, nesaugumą mes nešiojamės savo jausmų bagaže nuo vaikystės. Jeigu suaugę vis dar jaučiamės nesaugūs, tai greičiausiai tebesame vaikai ir tikimės, kad už mūsų saugumą yra atsakingi kiti (suaugusieji). Štai kodėl kaltiname kitus, kad mūsų nemyli, netenkina mūsų poreikių, nesupranta ir neužjaučia, kai mes, pavyzdžiui, sergame.

Psichologinio portreto konsultacijų metu kviečiu moteris ieškoti saugių galimybių mažiems pokyčiams, kurie nedidina streso. Netgi visiškai nedidelės elgesio korekcijos gali sukelti neįprastų aplinkinių reakcijų ar sukurti situacijų, kurias patariu įdėmiai tyrinėti. Tai gali atskleisti daug įdomių dalykų ir tapti visai puikia praktika, kuri ne tik išblaškys nuobodulį, bet ir paįvairins kasdienybę naujais patyrimais. O svarbiausia – augins dėmesingumą ir sąmoningumą.