Kalbėti ar tylėti
Šia tema noriu papasakoti vienos moters istoriją.
Ji visuomet jautė pavydą žmonėms, kurie galėjo laisvai ir daug kalbėti, kurie gebėjo emocingai diskutuoti bet kokia tema, kurie nedvejodami akimirksniu rasdavo žodžius, demonstruojančius jų iškalbą. Šie žodžio virtuozai niekada nepritrūkdavo sparnuotų frazių, jiems nekėlė baimės net keisčiausios idėjos, kurias reikia pasakyti garsiai. Tačiau moteriai buvo kitaip – ji daugiau klausė nei kalbėjo. Kai jai tekdavo kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, savo širdies dūžius jausdavo net kulnyse, mintys imdavo šokinėti nuo vienos per kitos, o jaudulys išdavikiškai trukdydavo laisvai papasakoti kokią nors įdomią istoriją arba tiesiog pasakyti protingą komentarą. Todėl žmonės, nesivaržantys viešai kalbėti, jos nuomone, buvo gavę pačią didžiausią dovaną gyvenime.
Nuvertinimas
Mažakalbystė buvo ta savybė, kuri jai labai nepatiko. Dėl to dažnai save kritikavo, laikė tai didžiuliu trūkumu, kitaip sakant, jautėsi tarsi nevisavertė, brokuota. Ši savybė daug kur kišo jai koją: trukdė tinkamai prisistatyti, aiškiai reikšti mintis, apsiginti žodžiais, nejausti streso kalbant su nepažįstamais žmonėmis.
Niekada nežinai kaip bus
Tačiau žinome, kad gyvenimas yra nenuspėjamas. Per vieną konsultaciją ji išgirdo, jog turi ne tik kaupti žinias, bet ir jomis dalytis, ypač patartina kitus mokyti. Tuo metu ji pajautė atmetimą, neigimą, nusivylimą konsultacija ir gailestį dėl išleistų pinigų. Galvoje tvinkčiojo mintis – „ką ta boba skiedžia“. Juk norint kitus mokyti reikia, pirmiausia, turėti nepriekaištingą iškalbą. Kaipgi ji gali mokyti, kai jos žodynas toks skurdus, o mintys dėstomos visai paprastučiais sakiniais. Tad viskas, ką išgirdo per tą konsultaciją, atrodė kaip iš fantastinio pasaulio.
Tačiau praėjus keleriems metams anuomet išgirstos fantazijos pradėjo pildytis.
Klausymo nauda
Dabar ji dirba darbą, kur reikia ne tik daug kalbėti, bet ir reikšti mintis įtikinamai, įdomiai ir atsakingai. Šiandien dalijasi žiniomis ir moko kitus. Dar šiame darbe labai svarbu atidžiai klausyti ir išgirsti paslėptus niuansus, surinkti pabiras klientų mintis. O to jai tikrai netrūksta – ji turi didelę klausymo praktiką.
Požiūrio pokytis
Ar pasikeitė jos kalbėjimas? Beveik nepasikeitė, tik jos požiūris į kalbėjimą yra kitoks. Kaip buvo linkusi daugiau klausyti, taip ir liko, tačiau dabar ji kalba daugiau ir drąsiau. Nebelaiko savęs nuskriausta, kad negavo iškalbos dovanos, priėmė save tokią, neapdovanotą.
Suprato itin svarbų dalyką, kad atidus klausymas yra labai vertinga savybė. Kalbėjimas ir klausymas – verti vienas kito.
Labiausiai netikėta buvo, kad kalbėdama apie jai įdomius dalykus, ji išsilaisvina ir nejaučia jokio suvaržymo, o temomis, kurios jai rūpi, gali kalbėti ištisas valandas nesustodama. Bingo! Klientai sako, kad ji kalba įdomiai, įtikinamai, įkvepiančiai. Ar tai nėra svajonės išsipildymas?
Nauji atradimai
Keičiantis požiūriui vyksta neįtikėtinų dalykų, tarp jų ir vertingų atradimų. Žmogus, kuris daugiau klauso, gali išgirsti naudingų dalykų, geriau suprasti pašnekovą, bet savo kalba, suprantama, jis nepadarys įspūdžio. Visai kitaip bus žmogui, kuris daug kalbėdamas gali žavėti klausytojus, mėgautis jų dėmesiu ir būti populiarus, bet jam išgirsti pašnekovą daug sunkiau, nes jis nemoka nei atidžiai klausytis, nei suteikti kitam progą kalbėti.
Iš trūkumų į privalumus
Prieš negailestingai kritikuodami ir teisdami save, paieškokite alternatyvų savajam požiūriui. Dar geriau, jei savo įsivaizduojamuose trūkumuose atrastumėte privalumus.
Kam smalsu, kas gi ta moteris, galiu atskleisti, – tai aš, o nuvylusi mane konsultacija tuomet buvo „Psichologinis portretas“.
Mintis papasakoti šią istoriją kilo tada, kai konsultavau vieną daug kalbantį klientą. Tuomet dar kartą suvokiau, kiek mažai per konsultaciją kalbėjau ir kiek daug šis vyrukas neišgirdo vertingos informacijos. Pagalvojau, kad galbūt žmonės daug kalba todėl, kad nenori nieko girdėti arba jiems visai neįdomu, jie džiaugiasi radę „laisvas ausis“. Ir viskas su tuo yra gerai.
