Rūpestinga kontrolė

Sėdau padėlioti tekstą apie rūpestį, jo svarbą žmonių santykiuose, naudą ir būtinybę. Rūpestingumas yra puiki savybė, gerinanti santykius tarp žmonių. Tuomet, kodėl kartais norisi bėgti nuo rūpestingo žmogaus kuo toliau? Šiandien atidžiau žiūriu į rūpestingumą, neriu giliau ir ieškau tokio elgesio priežasčių.

Sveikas rūpestis yra tuomet, kai rūpiniesi tais, kurie tikrai negali savimi pasirūpinti: kūdikiais ir mažais vaikais, ligoniais, naminiais gyvūnėliais, vyresnio amžiaus žmonėmis. Sveikas rūpestis yra kai nori pamaloninti artimą žmogų, paklausti „kaip jautiesi, gal galiu kuo padėti?“, „einu pasidaryti kavos, gal ir tau padaryti?“ arba „važiuosiu į parduotuvė, gal norėtum kažko, galiu nupirkti“ ir panašiai.

Visai kitoks vaizdelis pasimato, kai per rūpestingumą nesąmoningai yra siekiama valdyti ir kontroliuoti. Čia nebelieka klausimų kaip jautiesi, ko norėtum. Čia vyrauja „aš  žinau ko tau reikia, aš žinau kas tau geriausia, aš žinau kaip turi gyventi“. Pažiūrėkime, kas slepiasi po tariamo rūpestingumo kauke.

Noras būti geriausiu, reikšmingu, reikalingu

Žmogus jaučiasi labai rūpestingas, visiems bėga į pagalbą, sutvarko jų reikalus, apšokinėja buityje, sureguliuoja ateities planus – yra posakis „vadovauja paradui“. Šis žmogus įsivaizduoja, kad žino geriau, ko kitam reikia, laiko jį bejėgiu ir silpnu. Kitų pastangas padėti, norą savarankiškai veikti ar kylantį pasipriešinimą skuba sumenkinti ir sukritikuoti. Ilgainiui aplinkiniai įpranta visus rūpesčius perleisti tam žmogui. Kurį laiką galima jaustis svarbiu ir reikšmingu, kol išeikvojama fizinė ir psichinė energija. Apsižvalgęs pamato, kad jį supa nesavarankiški, išlepinti, nesėkmingi, laukiantys patarnavimo žmonės, bedarbiai, arba verkšlenantys, kad mažai uždirba, kenčiantys nuo priklausomybių, depresyvūs, ligoniai. Pykti nėra ant ko, norėjo rūpintis, būti reikšmingu, tą ir turi – yra reikalingas. Toks rūpestingumas silpnina globotinį.

Noras apsaugoti save nuo nemalonių situacijų ir jausmų

Tai gana įkyri kontrolės forma. Žmogus gyvena įtampoje, kad tik artimam žmogui  neatsitiktų kas bloga ir, norėdamas sumažinti šį sunkų jausmą, bando kontroliuoti kiekvieną globotinio žingsnį. Rūpestis skamba tarsi švelnūs muzikos garsai: „būtinai paskambink, kai nuvažiuosi, kai parvažiuosi, kai pareisi, kai išeisi, ką veiksi, kur būsi, ką valgei, ką gėrei ir t.t.“. Tarsi draugiškas prašymas, bet tuo pačiu ir apsunkinantis, o jeigu neraportuoji kiekvieno savo žingsnio, rūpintojėlis būtinai pasiguos „negi sunku paskambinti, aš dėl tavęs pergyvenu, nerimauju, gal tau kas atsitiko, ……“. Kad sumažintų savo įtampą ir nesaugumo jausmą, jis ne tik registruoja kiekvieną žingsnį, bet ir pasiryžęs atimti iš kito malonumą žaisti, kvailioti, atsipalaiduoti: „nelipk – nukrisi, neplauk giliai – paskęsi, nebėk – apvirsi, nešokinės – susilaužysi“. Toks įkyrus nurodinėjimas kaip elgtis kitiems – tai bandymas išvengti skausmo, vienišumo, gėdos, liūdesio, nusivylimo jausmus.  Žmogus susikuria iliuziją, kad gali sukontroliuoti įvykius ar kitų žmonių veiksmus bei reakcijas ir taip apsaugoti save nuo sunkios emocinės būsenos. Toks rūpestingumas erzina.

Noras valdyti ir kontroliuoti

Lengva būti rūpestingu/valdingu, kai kitą padarai priklausomą ir pavaldų sau. Tarkime, vaikas neturi žodžio teisės tol, kol gyvena po tėvų stogu ir yra nuo jų priklausomi, privalo vykdyti tėvų valią, laikytis griežtų jų taisyklių. Visiškas paklusnumas ir jokios laisvės ar savų poreikių, užtat viskuo aprūpintas ir saugus. Tokiose šeimose gali skambėti posakis „Jeigu muša, vadinasi myli“. Juk griežtos taisyklės – tai rūpestis dėl vaiko gerovės, „kad neprisidirbtų“. Dar vienas galingas valdymo įrankis yra pinigai. Pakišdamas jau suaugusiems vaikams finansines pagalves nesąmoningai įpareigoji juos jaustis skolingais ir įgyji teisę aktyviai dalyvauti jų gyvenime, reguliuoti, patarinėti, nurodinėti, reikalauti. Pinigai šiuo atveju – galingas ginklas, parodantis, kas čia pranašesnis, o reikiamu momentu pareikalaujantis atsiskaityti už dosnumą. Toks rūpestingumas traumuoja.

Kontrolės praradimas

Jeigu globojami žmonės randa jėgų pasipriešinti, pakovoti už savo teises ir poreikius, išdrįsta kurti savo gyvenimą taip, kaip patys nori ir supranta, tai atsidavusiam rūpestingajam būna suduodamas stiprus smūgis. Pasipriešinimą įvardina, kaip nepagarbą, nedėkingumą, pradeda skųstis, kad viskas tapo nebekontroliuojama, „išėjo  iš kontrolės“.

Kiti asmenys tampa įrankiais, kuriais žmogus reguliuoju savo savijautą, savo poreikius. O kad nesimatytų egoizmas, baimės, nepasitikėjimas, žema savivertė, apvelka šiuos jausmus gražiu rūpestingumo rūbu.

Rūpestis baigiasi tuomet, kai nustojama atsižvelgti į kito interesus ir peržengia asmenines žmogaus ribas.

Pagalvokite, ar tikrai savo poreikį perdėtai rūpintis kitais, būti geresniu ir reikšmingu norite statyti aukščiau kito žmogaus laisvės patirti, mokytis, klysti, spręsti, būti savarankišku, suaugti.

Pažinote čia savo artimą rūpintojėlį? O gal save? Tokiu atveju – sveikinu. Jūs turite drąsos būti sąžiningu su savimi.

Registruokis psichologinio portreto konsultacijai rašydamas žinutę Psichologijakitaip.lt